[1/43] DieCasterio kolekcija: „Avtolegendy SSSR“

[DieCasteris]

Pradžioje šiek tiek istorijos:
2009 metų pradžioje Rusijoje pasirodė DeAgostini leidyklos žurnalinė serija su kolekciniais SSSR laikais gamintų automobilių modeliais. Serija vadinasi „Автолегенды СССР“. Jos numeryje - žurnalas, skirtas konkrečiam automobiliui, ir 1:43 mastelio modelis, pakankamai aukšto kainos/kokybės santykio. Kiekvienas numeriukas išeina kas dvi savaites. Pačiame žurnale yra visa mašinos istorija ir originalaus automobilio nuotraukos, bei trumpi aprašymai šalia jos.
Šiais žurnalais užsikrėčiau, ir renku iki šiol. Neseniai gavęs pirmąjį numerį (kurį jau buvau praradęs viltį rasti Lietuvoje (Ačiū Leonko )) šiai dienai turiu visus žurnalus.
Šioje temoje pabandysiu trumpai apžvelgti ir parodyti šią įdomią seriją.

Pradėsiu nuo pradžios, t.y. pirmo numerio. Jis - Москвич-407.
Pokario metais vienintelė TSRS gamykla, gaminusi lengvuosius automobilius plačiam vartojimui, tapo Maskvos mažalitražių automobilių gamykla. Tikrai „liaudies automobiliu“, užsitarnavusiu visuotinį pripažinimą, tapo „Moskvič“ - ilgus metus tikrasis tarybinio autopromo hitas. Šimtų tūkstančių svajonė, pasididžiavimas, ir įvairių filmų, linksmų istorijų ir anekdotų herojus. Patvarūs, patikimi, pakankamai šiuolaikiški, ir tuo pat metu paprasti eksploatuoti ir remontuoti, „Moskvič“-iai buvo konkurentabilūs ir pasaulinėje rinkoje (kas trečias automobilis buvo ruošiamas eksportui). Nuo 1958m. iki 1963m. buvo pagaminta 359 980 automobilių, iš jų 120 903 skirti eksportui.

Nr. 1 Москвич-407

[DieCasteris]

Antrasis šioje kolekcijoje - ГАЗ-М20В "Победа"
1943 metų pavasarį inžinieriai parengė naują keleivinio automobilio GAZ projektą. Tai buvo labai svarbus projektas, jame įdėta daug darbo, daug naujų įdėjų ir detalių. "Pobeda" buvo visiškai naujas ir išskirtinis automobilis, niekur nematytos kėbulo linijos, jį darė iššaukiančiu. Automobilis "Pobeda" išsiskyrė iš to meto automobilių savo nedideliu svoriu. GAZ-20 buvo komfortiškas automobilis su minkšta važiuokle, su vėdinimo ir šildymo sistema, buvo manevringas ir turėjo gerus stabdžius.
1955m. GAZ-20 "Pobeda" buvo modernizuota ir įgavo indeksą GAZ-M20V. Šis modelis dar buvo gaminamas du metus, vėliau "Pobedą" pakeitė "Volga" GAZ-21. Iš viso per 13 metų nuo gamyklos konvejerio nuriedėjo 236 000 "Pobeda" automobilių.
Nuo 1955 iki 1974 metų GAZ-20 buvo gaminama Lenkijoje, pagal licenziją, prekės vardu FSO Warszawa 201.

Nr. 2 ГАЗ-М20В "Победа"

[DieCasteris]

Trečias numeris - ЗИМ-12 (ГАЗ-12)
Lengvasis limuzinas, Sovietų analogija amerikietiškam 1948 Cadillac Fleetwood 61.
1950 m. spalį, Gorkio automobilių gamykloje buvo surinkta pirmoji mašinų partija ir prasidėjo jų masinė gamyba. Naująjį automobilį pirmosios gavo valstybinės struktūros. Vėliau prastesnės apdailos mašinos buvo pradėtos tiekti taksi parkams, bet važiavimas ZIM‘u kainavo pusantro karto brangiau negu „Pobeda“. ZIM‘ą netgi buvo leista pardavinėti paprastiems piliečiams, bet naivu buvo tikėtis, kad po ką tik praūžusio karo eilinis darbininkas būtų galėjęs įsigyti mašiną už 40 000 rublių.
1957 m. GAZ gamyklos pavadinime nebeliko į nemalonę patekusio užsienio reikalų ministro Molotovo (ЗиМ - Завод имени Молотова (Molotovo vardo gamykla)) pavardės. Pirmaujantis gamyklos modelis gavo įprastą oficialų pavadinimą GAZ-12, bet jau 1959 m. turėjo užleisti vietą „Čaikai“ (GAZ-13).
Per dešimt gamybos metų buvo pagaminti 21 527 automobiliai ZIM (GAZ-12), kurie tapo neatsiejamu savo epochos simboliu kaip ir „stalininiai“ namai.

Nr. 3 ЗИМ-12 (ГАЗ-12)

[DieCasteris]

Ketvirtasis - ЗАЗ-968А "Запорожец"
Automobilis ZAZ-968A tęsė antros kartos „Zaporožiečių“ modelių eilę, pradėtą 966 markės automobiliu. Jo gamyba Zaporožės automobilių gamykloje „Komunar“ truko nuo 1973m. iki 1980m.. Ant jų bazės buvo kuriamos specialios lengvųjų automobilių versijos vairuotojams, turintiems sveikatos sutrikimų ir didelė „Zaporožiečių“ dalis (iki 30%) patekdavo į socialinio aprūpinimo skyrius ir karo veteranų komitetą, kur buvo skirstomi nemokamai arba su žymiomis nuolaidomis.
Savo ruožtu „Zaporožietis“ buvo pats prieinamiausias automobilis per visą TSRS istoriją. Naujas automobilis autoparduotuvėje kainavo 3 500 rublių. Palyginimui tais pat metais VAZ-2101 „Žiguliai“ kainavo 5 500, o VAZ-2103 - 7 500 rublių. Aišku, kad už tokią kainą tikėtis ypatingų patogumų „Zaporožietyje“ nereikėjo, tačiau savo pagrindinę užduotį nugabenti keleivius „iš punkto A į punktą B“ jis įvykdydavo.
Kiekviena „Zaporožiečių“ karta liaudyje turėjo savo pravardę. ZAZ-965 dėl savo kėbulo formos vadino „kupriuku“, o ZAZ-968, dėl kėbulo galinėje dalyje esančių oro paėmimo angų - „ausiuku“.

Nr. 4 ЗАЗ-968А "Запорожец"

[DieCasteris]

Toliau - "Москвич-400-420А"
„Moskvič-400“, liaudyje dar vadinamas „Kremliuku“, buvo pirmasis automobilis Tarybų Sąjungoje, skirtas pardavimui plačiojoje rinkoje.
Prototipu jam pasitarnavo 4 durų (mažiau populiari nei 2 durų versija) 1938 m. Opel Kadett K38. Automobilis buvo nukopijuotas taip tiksliai, kad tik treniruota akis galėjo atskirti originalą ir kopiją. Galima kalbėti tik apie skirtingus ženkliukus ir emblemas su automobilio markėmis, t.y. grynai estetiniai skirtumai. To priežastis - asmeninis Stalino nurodymas: „...tarybinei liaudžiai reikalingas mažas, pigus automobilis, štai ir gaminkite „Opel“. Jų Vokietijoje pagaminta per du šimtus tūkstančių. Neeikvokite veltui laiko“.
„Moskvič-400-420A“ labiausiai paplitusi modifikacija su „cabriolet“ tipo kėbulu. Tik tokio tipo kėbulas ne iš gero gyvenimo. Po karo šalyje labai trūko kokybiško plieno ir atitinkamos įrangos jam formuoti. Tad teko stiprinti visą konstrukciją ir naudoti brezento stogą.
Ir tik 1952 m., kuomet gamyba pamažėle atsigavo ir medžiagų pagaliau atsirado, kabrioleto gamyba buvo nutraukta. Iš viso nuo 1946 iki 1952 m. buvo pagaminti 17 742 „Moskvič-400-420A“.

Nr. 5 "Москвич-400-420А"

[DieCasteris]

Kitas - ГАЗ-21И "Волга"
M-21 „Volgos“ projektavimas prasidėjo 1953 m. Ji turėjo tapti M-21 „Pobeda“ alternatyva, tik aukštesnės klasės ir brangesnė. Kaip pagrindas, buvo paimti „Pobedos“ agregatai. Kai kurie iš jų buvo pilnai perdirbti, kiti pasiliko be pakeitimų. Kas dėl kėbulo, tai daugelis mano, kad tai „Ford Customline“ ar „Ford Mainline“ kopija. Kai kurie šaltiniai teigia, kad gamykla buvo nupirkusi „Ford Mainline“ tam, kad galėtų jį ištyrinėti. Šiaip ar taip, „Volga“ turi savo, į nieką nepanašią formą, ne tokią sunkią kaip „Mainline“. Skirtingai negu M-400 - „Volga“ nėra kokio nors automobilio kopija.
Yra trys pagrindinės modifikacijos. Paprastai vadinamos: „žvaigždė“, „ryklys“ bei „banginio ūsai“. Pristatomas šio numerio modeliukas - ГАЗ-21И "Волга" yra antroji laida arba kitaip liaudyje vadinamas „ryklys“.
1970 metų liepos 15 dieną nuo gamyklos konvejerio nuvažiavo paskutinė 21-oji „Volga“. Tai buvo GAZ-21US modifikacija. Per nepilnus 14 metų buvo pagaminta 638 875 automobilių M(GAZ)-21 bei jo modifikacijų.

Nr. 6 ГАЗ-21И "Волга"

[DieCasteris]

Next one - ВАЗ-2103 "Жигули"
1966m. rugpjūčio 15d. Turine tarp italų kompanijos FIAT ir TSRS automobilių pramonės ministerijos buvo pasirašyta sutartis, kurioje apart gamyklos techinio projekto perdavimo, buvo numatyta apie pilnos dokumentacijos pateikimą dviems modeliams - „norma“ ir „liuks“. Kaip „liuks“ variantą italai pasiūlė FIAT 124 Special.
Tarybiniai pirkėjai susipažino su modeliu ВАЗ-2103 "Жигули" 1973m.. Trejetukas gavo turtingą išvaizdą su gausybe chromuotų detalių, pagerintą dinamiką. Bet visa tai kainavo. Palyginimui ВАЗ-2101 kainavo 5 500rub., o ВАЗ-2103 - jau 7 500rub..

Nr. 7 ВАЗ-2103 "Жигули"

[DieCasteris]

Aštuntasis - УАЗ-469
Derinamoji naujųjų „uazikų“ partija nuo Uljanovsko automobilių gamyklos konvejerio nuriedėjo pačioje 1971m. pabaigoje, o masinė gamyba prasidėjo 1972m. gruodžio 15d.. Iš pradžių, tai buvo paprastesnis bereduktorinis modelis УАЗ-469Б, o nuo 1973m. prasidėjo bazinio modelio armijai - -469 gamyba.
Uljanovsko visureigis УАЗ-469 - tarybinio visureigio klasika. Jis ne tik pratęsė Gorkio automobilių gamintojų tradicijas kuriant neįnoringus automobilius Rusijos bekelei, bet ir papildė jas. O Tarybinėje armijoje, „uazikas“ tapo tokiu pat paprastumo ir patikimumo simboliu, kaip ir Kalašnikovo automatas.
Be principinių pakitimų, antros kartos automobiliai gaminami jau 37 metus, kas jau savo ruožtu, yra savotiškas pasiekimas. Šie automobiliai, išsibarstė beveik dvimilijoniu tiražu, ir „УАЗ-Hunter“ vardu gaminami ir šiandien. ( - na, ir kuo čia didžiuotis?)

Nr. 8 УАЗ-469

[DieCasteris]

Devintasis - ГАЗ-24 "Волга"
Pirmoji 24 serija pasirodė 1968 m., o oficiali gamyba pradėta tik nuo 1970 m. liepos 15 d., kai nuo Gorkio automobilių gamyklos konvejerių sedanai ГАЗ-24 ir taksi ГАЗ-24-01 išstūmė pirmosios kartos volgą – ГАЗ-21. Pagal konstruktorių sumanymą, tai buvo bendrosios paskirties mašina, bet pirmiausiai dėl nedidelių gamybos apimčių jos buvo skiriamos valstybinėms įstaigoms ir taksi, o asmeniniam naudojimui volgas galėjo įsigyti tik išrinktieji.
Taksi ГАЗ-24-01, nudažyti ryškiai geltona spalva, nuo bazinio sedano skyrėsi praktišku dirbtinės odos salonu, taksometru, žalia lempute, o užpakalinėse sėdynėse nebuvo atverčiamo ranktūrio. 1972 m. buvo pradėtas gaminti universalas ГАЗ-24-02. Išskirtinė šio penkiadurio automobilio, kurio gamyba tęsėsi iki 1987 m., savybė buvo sudedamos antros ir trečios eilės sėdynės, kurias buvo galima skirtingai sulankstyti ir gauti kelis krovininio ar keleivinio salono variantus. Taip pat buvo sustiprintos užpakalinės lingės ir montuotos sustiprintos padangos, bet užpakaliniai žibintai buvo, ir liko, kaip sedano. Virš užpakalinių durelių ant stogo buvo įrengti reflektoriai, kurie perskirstydavo oro srautus ir užpakalinis stiklas mažiau tepdavosi.
Pirmos kartos ГАЗ-24 "Волга" buvo gaminamos iki 1986 m. (universalai iki 1987 m.), kai juos visiškai išstūmė nauja karta – ГАЗ-24-10. Pastarosios mašinos buvo gaminamos iki 1992 m. balandžio. Per 22 šių mašinų gamybos metus buvo pagaminta 1 481 561 mašina.

Nr. 9 ГАЗ-24 "Волга"

[DieCasteris]

Po gana ilgo laiko tarpo, prisiminiau apie šią temą ir ją pildau.
Dešimtas numeris - ВАЗ-2121 "Нива"
„Niva“ - kilęs iš Tarybų Sąjungos „know-how“, kuris vėliau imtas naudotis visame pasaulyje. Tarybiniai automobilių gamintojai tapo pirmieji, kurie viename kompaktiškame automobilyje sugrętino tikro visureigio pravažumą ir lengvojo automobilio komfortą. Pirmoji bandomoji ВАЗ-2121 partija iš penkiasdešimties automobilių, pagaminta 1976m. vasario mėn., kaip tuomet buvo įprasta, kaip dovaną XXV-jam Komunistų partijos suvažiavimui. Tačiau tai buvo nevisai serijiniai automobiliai. „Nivos“ konvejeris pradėjo dirbti tik 1977m. balandžio 5d., tuom pradėdamas „Nivos“ triumfo žygį pasaulio keliais. Apart bazinės versijos, buvo modifikacija su ekonomišku 1.3 litro varikliu (ВАЗ-21211) ir vairu dešinėje pusėje (ВАЗ- 21212). Iš viso buvo išleista 1 850 000 pirmos kartos automobilių „Niva“, ir jų gamyba tęsiama iki šiol su pavadinimu „Lada 4x4“, todėl, kad pats brendas „Niva“ 2003m. atiteko bendrai įmonei „AvtoVAZ-GM“.

Nr. 10 ВАЗ-2121 "Нива"

[DieCasteris]

O vienuoliktas - ГАЗ-69
Kaip ir visi Gorkio gamyklos džipai, ГАЗ-69 turėjo paprastą linginę pakabą. Ir gruntiniuose keliuose, kur daug kupstų ir duobių, automobilis nevaldomai šokinėjo, kaip užsispyręs ožys. Rezultate jam greit prilipo ir tapo beveik tikrine, pravardė „ožiukas“ - netgi tolimi nuo technikos žmonės iškart suprato, apie kokį automobilų eina kalba.
Šis automobilis naudojosi užtarnauta žemės ūkio darbuotojų, geologų, statybininkų ir, žinoma, kariškių meile. ГАЗ-69 buvo leidžiamas beveik du dešimtmečius, kas yra geriausias sėkmingo modelio įrodymas. Serijinė ГАЗ-69 gamyba prasidėjo 1953m. rugpjūčio 25d. Gorkio automobilių gamykloje. Nuo 53-ių iki 56-tų metų Gorkyje pagaminti 16 382 automobiliai ГАЗ-69 ir 20 543 - ГАЗ-69A (civilinė versija). Nuo 54-ųjų gruodžio, juos ėmė gaminti ir Uljanovsko autogamykla. Uljanovske gamyba vyko iki 1973m., kuomet nuo konvejerio nuriedėjo paskutiniai 275 automobiliai. Iš viso abi gamyklos pagamino 634 285 visų modifikacijų ГАЗ-69.

Nr. 11 ГАЗ-69

[DieCasteris]

Dvyliktasis - Москвич-408
60-aisiais metais „Москвич-408“ tapo „Avtoexporto“ (valstybinė įmonė prekiavusi tarybiniais automobiliais pasaulyje) „bestseleriu“ ir tarybinės automobilių gamybos tarptautinio pripažinimo Europos šalyse simboliu, o tarybiniam žmogui - prabangos daiktu ir ilgametės laukimo eilės trokštamam automobiliui įsigyti priežastimi.
Automobilių konstruktoriai ir dailininkai - dizaineriai, dirbę tais laikais Maskvos mažalitražių automobilių gamykloje (rus.:„M3MA“), labai tiksliai nuspėjo pasaulinės automobilių mados tendencijas. Šio modelio automobiliai buvo plačiai naudojami autosporto varžybose, ypač raliuose ir žiedinėse lenktynėse. Jis sėkmingai dalyvavo savo klasėje ir tarptautiėnse varžybose kuo atkreipė į save dėmesį užsienyje. „408“-to paslaptis slypėjo ištvermėje, nebūdingoje daugeliui užsienietiškų „klasiokų“, bet būdingoje tarbiniams auomobiliams.
Lengvasis automobilis „Москвич-408“ buvo gaminamas Maskvos mažalitražių automobilių gamykloje nuo 1964 rugsėjo mėn.. Nuo tų pačių metų gruodžio, „Москвич-408“ pradėjo gaminti Iževsko mechanikos gamykla.

Nr. 12 Москвич-408

[DieCasteris]

Nr. 13 - ГАЗ-13 "Чайка"
Didieji vyriausybiniai automobiliai Tarybų Sąjungoje visuomet buvo kuriami „žvairuojant“ i Ameriką, tik Tarybinė pramonė negalėjo taip pat greitai keisti modelių. Kuriant naują ГАЗ-13, buvo nupirkti du amerikietiški „Packard'ai“. Šie buvo visapusiškai nagrinėjami ГАЗ'o ir ЗИЛ'o konstruktorių, todėl visiškai aišku, kodėl nauji vyriausybiniai automobiliai ЗИЛ-111 Maskvoje ir ГАЗ-13 Gorkyje, buvo labai panašus tarpusavy - ir kartu į „Packard'ą“ (Packard Patrician 1956m.).
ГАЗ-13 „Čaika“ gamyba truko daugiau nei 20 metų, nuo 1959 iki 1981 metu. Paskutinius keletą metų nuo 1977 ji buvo leidžiama kartu su sekančiu modeliu ГАЗ-14, kurio gamyba iš pradžiu buvo nedidelė.
Per metus buvo pagaminama apie 150 13-to modelio „Čaiku“, o per visa laikotarpį buvo pagaminti 3179 tokie automobiliai. Apart automobilio su sedan tipo kėbulu, nedidelėmis partijomis buvo gaminami limuzinai ГАЗ-13A su vidine pertvara salone.
„Čaikos“ važinėjusios šalies keliais, visos, išskyrus pačias pirmąsias partijas, buvo juodos. Tarybų Sąjungoje buvo priimta, kad vyrausybinis automobilis privalo būti juodos spalvos. O „Čaikose“ važinėjo aukštas pareigas užimantys valdininkai: ministerijų ir žinybų vadovai, Komunistų partijos centro komiteto sekretoriai, TSRS atstovai užsienio valstybėse. Nemažai šiu mašinų aptarnavo Maskvos diplomatinį korpusą: jomis vežiojo VDR, Bulgarijos, Vengrijos, Mongolijos, Šiaures Korėjos, Indonezijos, Etiopijos, Suomijos pasiuntinius. Viena „Čaika“ netgi buvo naudojama JAV pasiuntinybėje.

Nr.13 - ГАЗ-13 "Чайка"

[DieCasteris]

Nr. 14 - ВАЗ-2102 "Жигули"
1966m. rugpjūčio 16d., pasirašius susitarimą tarp italų kompanijos FIAT ir Tarybinio „Vneštorg“-o (įmones skirtos prekybai su pasauliu), buvo numatyta automobilių gamyklos statyba ir numatyti patys modeliai: du „norma“ komplektacijos automobiliai su kėbulu „sedan“ ir „univesral“, bei „liuks“ komplektacijos automobilis. Kaip prototipas „normos“ automobiliui buvo priskirtas FIAT 124, 1966m. iškovojęs titulą - „Europos metų automobilis“, kurio modelių eilėje apart „sedano“, buvo ir „universalas“ (FIAT 124 Familiare). 1967m. tarp didesnės partijos sedanų buvo pateikti ir keletas universalų, tai ir buvo primieji „antruko“ prototipai, kurie 1967-69m. pastoviai buvo tobulinami - stiprinamas kėbulas, kuris paprasčiausiai neatlaikydavo prastuose TSRS keliuose.
ВАЗ-2102 gamyba prasidėjo 1971m. balandžio mėnesį, lygiai po metų nuo 2101 surinkimo pradžios. Pirmais metais buvo surinkti tik 185 automobiliai ВАЗ-2102, bet baigus antros gamyklos eilės statybą, gamyba ženkliai išaugo. 1972m. jau surinkta 11015 egzempliorių, o 73-čiais 46233. Vėliasniais metais iki 84-ųjų, ВАЗ-2102 gamyba laikėsi vienodame lygyje po 50-55 tukst. kasmet. Pirmos kartos universalų gamyba nutraukta 1985m., iš viso pagaminus 666 989 automobilius.
„Antrukas“ tarybinaims žmonėms tapo pirmu masiniu ir pasiekiamu lengvuoju automobiliu, su universal tipo kėbulu. ВАЗ-2102 atsiradimas nuostabiai sutapo su miestiečių pomėgio kolektyviniams sodams atsiradimu, ir automobilis su talpiu kėbulu tapo išsvajotu sodininkų pirkiniu.

Nr. 14 - ВАЗ-2102 "Жигули"

[DieCasteris]

Next one - УАЗ-452В
1966m. Maskvoje įvyko tarptautine žemės ūkio technikos paroda, kurioje dalyvavo 20 pasaulio šalių atstovai. Žiuri sprendimu, sunkvežimis УАЗ-452Д šioje parodoje apdovanotas aukso medaliu. Vėliau, 1977m. lapkritį, visa automobilio УАЗ-452 šeimyna, gavo išsvajotą penkiakampį - „kokybės ženklą“ (prekės kokybiškumo patvirtinimą).
Daugiau nei pusę amžiaus atgal, Uljanovske prasidėjo furgonų ir sunkvežimių su kabina virš variklio gamyba. Automobilis keitė savo indeksą ir modernizavosi, bet iš esmės jo konstrukcija liko nepakitusi. Šią Uaz'ų šeimyną galima priskirti automobilinio ilgaamžiškumo rekordininkams: jų gamyba tęsiasi ir šiandien, ir pakaitalo jiems kol kas nėra.
Kodėl automobilio konstrukcija nebuvo keičiama? Žinoma, УАЗ-452 turėjo nemažai trūkumų. Visų pirma naudojo daug degalų ir labai prastas pasyvusis saugumas. Tačiau kito tokio automobilio, tinkamo eksploatuoti kaimo vietovėse, iš viso nebuvo. Juk pravažumu „kepalas“ tik vos vos nusileido УАЗ-469, o konstrukcijos paprastumas leido remontuoti ir aptarnauti automobilį, bet kuriame garaže, nenaudojant specialių instrumentų.
УАЗ-452 buvo pradėti gaminti 1966m. ir buvo triju pagrindinių modifikacijų: УАЗ-452Д - bortinis sunkvežimis , УАЗ-452 furgonas, УАЗ-452A - sanitarinis, o 1968m. labai ribotais kiekiais įsisavinta dešimtviečio mikroatobuso УАЗ-452B gamyba.

Nr. 15 - УАЗ-452В

[DieCasteris]

16 - ЗИС-110
Apie ЗИС-110 galiu pasakyt tai, kad jo projektavimas prasidėjo dar karo (1942) metu, o serijinei gamybai jis patvirtintas praėjus vos dviems mėnesiams karui pasibaigus. Kaip žinia, tai irgi nebuvo originalus automobilis. Kaip pagrindas jam buvo paimtas 1942 metų modelio „Packard-180“. Šalia paprastos versijos, buvo ir šarvuota versija, kuri turėjo indeksą ЗИС-115. Šalia kitų partinių veikėjų, šiuo auto naudojosi ir Stalinas, kuris savo ruožtu šiuos automobilus mielai dovanojo draugiškų šalių komunistiniams lyderiams ir net Suomijos prezidentui...
Pirmas pokarinis limuzinas tikrai pavyko - griežtas ir solidus, galingas ir patikimas, jame buvo visos būtinos vyriausybinės klasės automobilio savybės, įprasminusios techninį valstybės, laimėjusios alinančiame kare, potencialą.
Nuo 1946m. iki 1956m. nuo konvejerio nuriedėjo 2089 (tame tarpe 32 šarvuoti) įvairių modifikacijų ЗИС-110 automobiliai. Tarp jų apie 55 šarvuotus ЗИС-115 ir daugiau nei 100 „faetonų“. 1949m. buvo skurta 4x4 mašina ЗИС-110Ш.

Nr. 16 - ЗИС-110

[DieCasteris]

Kitas - ЗАЗ-965А "Запорожец"
Turbūt mažai kas žino, kad šis automobilis 1956m. buvo projektuojamas Maskvoje ir turėjo pavadinimą Москвич-444. Kaip pavizdys jam buvo paimtas FIAT 600, labiausiai šiuolaikiškas ir vykęs šios klasės automobilis. Svarbu tai, kad FIAT'o automobiliai atitiko masinės gamybos sąlygas. Bet automobilis nebuvo aklai kopijuojamas - buvo naudojami bendri kėbulo, transmisijos, valdymo konstrukcijos principai.
1958m. lapkrity, naujojo automobilio gamybai buvo nuspręsta perprofiliuoti Zaporožės mieste esančią kombainų gamyklą „Komunar“. Nuo 1959m. modelį ėmė konstruoti Zaporožės gamyklos specialistai.
Nereiklus, paprastas, o svarbiausia, pakankamai pigus ЗАЗ-965 tapo pačia prieinamiausia mašina Tarybų Sąjungoje VI dešimtmetyje. Dėl įsimenančios kėbulo formos automobilis visiems laikams įgavo pravardę „kupriukas“.
1960m. liepos 18d. naujiena - ЗАЗ-965А buvo pristatyta kremluje, tuometiniam TSRS vadovui N.Chruščiovui buvo pasiūlyta pasivažinėti nauju automobiliu. Po pasivažinėjimo, jis pažymėjo, kad „Zaporožietis“ bus gera dovana dirbantiesiems, ir svarbu tik viena: prieinama kaina. Rezultate ЗАЗ-965А buvo patvirtinta labai žema kaina - 1 800 rublių.
Iš viso nuo konvejerio nuriedėjo 322 106 pirmos kartos „Zaporožiečių“.

Nr. 17 - ЗАЗ-965А "Запорожец"

[DieCasteris]

18-asis - ГАЗ-22 "Волга"
ГАЗ-22 liaudyje su užsispyrimu buvo vadinama „ГАЗ-21 universal“. Taip buvo aiškiau, juolab, kad įsigyti 22-ąją eiliniam piliečiui Tarybų Sąjungoje nebuvo jokių galimybių. Paprasta „Волга“ - ir ta buvo svajonių svajonė, o „universalas“ kaip įdeali šeimyninė mašina buvo svajonė net užsienyje. Reikalas tame, kad papildomos vartojimo galimybės ГАЗ-22 - keliamoji galia ir bagažo skyriaus tūris - galėjo suteikti paprastam Tarybiniam žmogui galimybę papildomai užsidirbti. O tai jau asmeninės nuosavybės užuomazgos. O pagal 1936m. TSRS konstituciją, asmeninė nuosavybė šalyje nebuvo numatyta. Todėl ГАЗ-22 nebuvo liaudies vartojimo prekė, jos nepardavinėjo ir neregistravo privatiems asmenims. Bet buvo ir išimčių - teisė įsigyti naują ГАЗ-22 buvo suteikta liaudies artistui J.Nikulinui.
Tačiau teoriškai pasivažinėti 1960m. ГАЗ-22 galėjo bet kuris pilietis. Tam pakako surinkti telefono numerį 03, pasiskųsti sveikata ir palaukti, kol atvažiuos balta greitosios pagalbos mašina.
Paraleliai su „universalu“, Gaz gamykla įsisavino dar keletą darbinių versijų - greitosios pagalbos automobilį ГАЗ-22Б ir 1/2 tonos keliamosios galios krovininį furgoną ГАЗ-22A (pagamintas vienintelis egzempliorius).
„Universalo“ gamyba baigėsi kartu su ГАЗ-21 gamyba 1970m. liepos mėn..

Nr. 18 - ГАЗ-22 "Волга"

[DieCasteris]

19-asis - ГАЗ 11-73
ГАЗ 11-73 nebuvo toks žinomas liaudyje, kaip populiarioji „emkė“ ГАЗ-M1, ant kurios bazės jis pagamitas. Tai surišta su tuo, kad pagrindiniai šių automobilių skirtumai ne ryškioje išvaizdoje, o jame panaudotu nauju varikliu.
Naujas variklis buvo reikalingas Tarybų Sąjungai ne tik lengviesiems automobiliams - jo reikėjo karinei pramonei. Jis turėjo būt montuojamas lėktuvuose, tankuose, aerorogėse... Dėl to, naujo variklio sukūrimas įgavo valstybinį svarbumą! Labiausiai tinkamu gamybai ir eksploatacijai buvo pripažintas amerikietiškas šešiacilindris „Dodge D-5“ 1937m.. Jis buvo dvigubai galingesnis, nei leidžiami ГАЗ'e. Tik kompanija Dodge neskubėjo pasidalinti savo motoro brėžinių komplektu. Rezultate gauti iš Amerikos naujo variklio brėžinius „savo kanalais“ buvo pavesta NKVD (TSRS slaptoji saugumo tarnyba). Ir, žinoma, jie buvo gauti...
ГАЗ 11-73 buvo leidžiamas nuo 1940m. iki 1941m. pabaigos, kol karo sąlygom buvo galimybė gaminti štampuotas paneles iš automobilinio plieno. Po karo ГАЗ 11-73 buvo renkamas nedidelėmis partijomis iš likusių detalių iki 1948m.. Nuo gamyklos konvejerio nuriedėjo 1250 ГАЗ 11-73.

Nr. 19 - ГАЗ 11-73

[DieCasteris]

Nr. 20 - Москвич-423Н
Lengvieji automobiliai su universaliu krovininiu/keleiviniu kėbulu masiškai pradėti gaminti XXa. 2-3 dešimtmečiuose ir 5 dešimtmetyje tapo įprastu reiškiniu daugelyje pasaulio šalių. Tarybų Sąjungoje tokį kėbulo tipą automobilių gamyklos labai ilgai ir nepagrįstai ignoravo. Tik nedidelėmis partijomis tokius automobilius gamino autoremonto gamyklos ir dirbtuvės.
Serijinė „universalo“ Москвич-423 gamyba pradėta 1957m., o unifikuoto su juo furgono - 1958m.. Москвич-423 tapo pirmas TSRS serijinis automobillis su „universal“ tipo kėbulu.
Dar visiškai neseniai, prieškario laikais, lengvieji automobiliai praktiškai neturėjo bagažinės. Geriausiu atveju bagažui tarnavo nedidelis skyrelis už galinės sedynės sedanuose, bet dažniausiai bagažinė buvo automobilio išorėje ant atlenkiamų specialiai tam skirtų grotelių. Netgi tokiuose automobiliuose kaip ЗИМ-12 ir ЗИС-110 bagažinės tūris buvo kuklus, nes pagrindinę jo dalį užėmė atsarginis ratas. Šiame fone Москвич-423 bagažinė, netgi esant nedideliam pačiam automobiliui, buvo pakankamai talpi. Efektas ypač sustiprėdavo, jei buvo suskleidžiama galinė sedynė, nes tokia galimybė jau buvo.
Москвич-423 gamyba truko nuo 1957m. iki 1958m.. Per šį laikotarpį МЗМА pagamino 1525. Sekanti modifikacija pragyveno ant konvejerio ilgiau, nuo 1958m. iki 1963m.. Iš viso buvo pagaminta 29 562 automobiliai Москвич-423Н.

Nr. 20 - Москвич-423Н